Elena Laurinavičiūtė – tarpdisciplininė menininkė, kurianti garsinių praktikų, keramikos ir performanso sankirtoje. Jos kūryba tyrinėja garsą kaip materialų ir efemerišką reiškinį, o molį – kaip terpę nematomiems procesams, tokiems kaip oras, vibracija ar kvėpavimas, įkūnyti. Menininkės praktika pagrįsta gamtos elementų – oro, vandens, žemės – stebėjimu ir integravimu į kūrybos procesą. Garsas jos darbuose tampa ne tik estetiniu, bet ir pažintiniu bei refleksijos įrankiu.

E. Laurinavičiūtės performanso motyvas

---

PROTĖVIŲ DRONAI. Performansas

Industrinėje Petrašiūnų elektrinėje vykusio performanso „Protėvių dronai“  metu skambėjo menininkės sukurtos keraminės garso skulptūros – eksperimentinio pobūdžio keraminiai instrumentai. Skirtingų tipų skulptūros buvo prakalbinamos įvairiais būdais: vienų garsas atsiras ventiliatoriams pučiant orą į jų ertmes ir pasitelkiant elektromechaniką, kitų – per vandens judėjimą ar tiesioginį fizinį kontaktą.

Šios hibridinės formos – trapios, skambančios, stichiškos – tampa kūno ir kvėpavimo tęsiniu, pripildančiu postindustrinę erdvę garsais. Senovės įkvėpti archajiški švilpukai, nulipdyti iš keramikos, čia susilieja su šiuolaikinėmis technologijomis – taip kuriami ilgi, monotoniški drone tipo garsai. 

„Performanso metu girdimi garsai kviečia prisiminti praeitį, tarsi užkoduotą mūsų bendros pasąmonės atmintyje. Jie žadina kažką gilaus – prisiminimus apie priešistorinius laikus, apie bendrą pradžią, apie balsus, kurie gyveno prieš kalbą.“