Andriaus Repšio fotoparoda „Šilumos kapiliarų estetika“

Šių metų festivalio „Transformacijos“ lankytojų lauks fotografo Andriaus Repšio paroda „Šilumos kapiliarų estetika“, kviesianti į pramoninius objektus pažvelgti kitaip – iš paukščio skrydžio. Žiemos metu iš drono užfiksuoti vaizdai nustebins netikėta estetika, kvies išlaisvinti savo fantaziją ir pagalvoti: „ką aš čia matau?“. Išsamiai apie parodą ir jos reikšmę – žemiau pateikiamame menotyrininko Virginijaus Kinčinaičio tekste.

„Kauno energija“ stebina meninėmis iniciatyvomis. Viena jų – bendradarbiavimas su dronų fotomeno entuziastu Andriumi Repšiu, kuriant dangišką šios įmonės paveikslą. Todėl verta plačiau aptarti šio kūrėjo pramoninės architektūros ir dronais kuriamo naujo vizualumo reiškinius.

***

Daugiaplanė Andriaus Repšio veikla aprėpia platų fotografinės veiklos lauką. Tai vienas iš aktyviausių Lietuvos fotografų. Andrius jau du dešimtmečius išradingai derina menines, praktines ir verslo iniciatyvas fotografijos meno ir technologijų srityje. Atvirumas technologinėms naujovėms yra esminis šio menininko bruožas. Todėl nenuostabu, kad Andrius Repšys vienas pirmųjų Lietuvoje kryptingai pradėjo tobulinti dronų fotografijos meistrystę.

Šio meno galimybės tik atrandamos, vaizdavimo, temų ribos nuolat plečiamos, tačiau Andriaus entuziazmas šiuos procesus ryškiai paspartina. Iki tol jau turėjęs aviacinės fotografijos patirties, Andrius Repšys dronų fotografijai suteikia naujų impulsų – šlifuoja techniką, optiką, vaizdo prasmę, ieško už estetinio grožio slypinčių prasmingų formų derinių, netikėtų sekų, teminio cikliškumo ir konceptualių „paukščio“ akies įžvalgų.

Tai, kad Andrių ir kitus naujovėms atvirus kūrėjus žavi dronų galimybės neturėtų stebinti. Matyti pasaulį Dievo ar sapniško skrydžio akimis buvo amžina žmogaus svajonė. Didysis fotografijos pradininkas Nadar’as dar 1858 m. iš oro baliono pabandė užfiksuoti žemės vaizdą iš dangaus. Jis vienu metu plėtojo fotografijos techniką ir entuziastingai tobulino skrydžius oro balionu. Taip jo kūrybinėje aistroje susijungė fotografija, skrydis ir užfiksuotas žemės vaizdas iš nežmogiškos perspektyvos.

Tai neįtikėtinų, tiesiog dieviškų galių perspektyva. Todėl tik išradus lėktuvus, ji labai greitai buvo nusavinta karinės žvalgybos fotografų ir pasitelkta militaristinei industrijai. Į dangų pakeltos akys šiandien budi bombonešiais gabenamų raketų smaigaliuose.

Todėl fotomenininkų siekis nesuinteresuotai grožėtis unikalia žemės perspektyva iš dangaus yra dviprasmiškas. Jis primena šio matymo galios pavojus, kita vertus, atveria stebėtiną pasaulio grožį. Tobulėjant dronų technologijoms, vis labiau išnaudojami tik šių technologijų galimybėse slypintys temų, kompozicijų, iki tol neregėtos optikos ištekliai.

***

Yra dar vienas aspektas, kuris gali būti įdomus kalbant apie Andriaus Repšio sukurtą ciklą „Šilumos kapiliarų estetika“ – tai pramonės architektūros įtaka fotografijos ir architektūros modernėjimui. Juk dabartinė architektūra ir šiuolaikinė fotografija užgimsta su nuostaba žvelgiant į kylančią funkcionalią elevatorių, sandėlių, gamyklų architektūrą.

XX a. pradžioje atsiranda netikėtos, hipnotizuojančios pramoninių pastatų formos, kuriose gamybos funkcija diktuoja iki tol nematytas architektonines konfigūracijas. Taip gimsta idėja statyti funkcionalius gyvenamuosius namus, kuriuose gyvenimiškos funkcijos diktuoja „gamybines“ daugiabučių pastatų formas. Todėl šiuolaikinė pramoninė architektūra ir gyvenamieji pastatai turi daug ką bendro. Tačiau pramonės technologijos vystosi ir gimsta vis kitokie, sudėtingesni formų dariniai. Eilinis žmogus jų nebeskiria ir nebespėja atsekti šių naujų formų raidos. Fotografai taip pat dažnai pasimeta dinamiškai kintančių pramoninės architektūros formų akivaizdoje ir dažnai tiesiog ignoruoja šiuos aktualius procesus.

***

Todėl Andriaus Repšio pastangos gilintis į unikalias pramoninio konstruktyvizmo formas yra savalaikės ir perspektyvios. Nes ši sritis kiekvieną dieną siūlo vis kitas patirtis ir netikėtus optinius sprendimus, kurie prasmingai praturtina vizualios kultūros kontekstą.

Naujas šio fotomenininko darbų ciklas „Šilumos kapiliarų estetika“ skirtas tokių patirčių ugdymui ir naujam žvilgsniui į architektūrinius miesto reiškinius, nuo kurių priklauso mūsų gyvenimas ir kasdienybės komfortas. Ne paslaptis, kad šimtai kilometrų įvairių skersmenų šilumos tiekimo vamzdynų yra miesto gyvybingumo ištekliai. Tai urbanistiniai energijos kapiliarai. Jie yra pagrindinis kiekvieno daugiabučio gyventojo palaimos šaltinis prasidėjus žiemos šalčiams. Tai nenutrūkstamos energijos dalybos tarp gamtos ir žmogaus, medžio ir krosnies, dujų liepsnos ir karštos vonios, saulės ir elektros.

Centralizuotai tiekiama miesto šiluma, vėsuma ir karštas vanduo būtini šiuolaikinio žmogaus išlikimui. Žinoma, kosmologinėje perspektyvoje, tai laikina išeitis, nes šiluminiai gamtos ir žmogaus resursai juda tik viena – amžino atšalimo kryptimi. Todėl dabar tokia brangi, suprantama ir sava yra kiekviena radiatoriaus ar vonios „gyvatuko“ šilumos banga.

Tačiau gamtoje sukauptos energijos transformavimo ir paskirstymo procesai vyksta toli nuo mūsų gyvenimiško pasaulio, jie paslėpti „Kauno energijos“ katiluose ir vamzdynuose. Kaip juos mato Andrius Repšys?

Snieguotą žiemą sukurtame jo cikle šios įmonės aplinka atrodo visai kitaip, negu mes esame įpratę matyti katilinių kaminus keliaudami mašina ar per savo buto langus. Andriaus Repšio drono fotografijose įmonės aplinka pavirsta abstrakčiomis mozaikomis, jos transformuojasi į ankstyvojo kubizmo kompozicijas, kuriose palaipsniui nyksta konkrečios formos ir išryškėja geometrinės jos struktūros. Taip jo kompozicijos priartėja jau prie konstruktyvistinės „purizmo“ estetikos, kurioje savaiminę vertę įgyja grynoji forma ir medžiagos faktūriškumas. Būtent tokios savybės artimiausios funkcionaliai fabrikų architektūrai.

Kai kuriose Andriaus fotografijose ši estetika dar labiau radikalizuojama. Jai padeda žieminis juodai baltos spalvos kontrastas, maskuojančio sniego baltumo ir juodų metalo linijų priešingybės. Tai, kas tradiciškai matoma kaip aukštuminiai statiniai, drono fotografijose tampa žaismingomis plokštuminėmis kompozicijomis, geometrine dėlione, kurią galima kaitalioti pačiais įvairiausias būdais.

Žinoma, tokio pobūdžio fotografija turi ir savo priešistorę. Meniškiausiai pramoninės architektūros raidą XX a. pradžioje fiksavo Peter Weller, naujojo objektyvumo atstovas Albert Renger-Patzsch, Diuseldorfo mokyklos atstovai Bernd and Hiller Becheriai.

Tačiau tai buvo pastatus transformuojantis dinamiškas žvilgsnis iš apačios, arba frontalinis vaizdavimas, ištobulintas Becherių angliakasybos statinių „portretuose“.

Kitas ryškus Diuseldorfo fotografijos mokyklos atstovas Thomas Struth paskutinėse savo serijose jau gilinasi į aukštųjų technologijų parkus ir juose gimstančią hibridinę įvairiarūšių mechanizmų estetiką.

Šių autorių kontekste Andrius Repšys išsiskiria metodišku siekiu metodiškai panaudoti drono žvilgsnio perspektyvas. Antra, jis siekia prasmingo, kartais šmaikštaus dialogo su tiriama pramonine aplinka, trečia, jis dokumentuoja ir vizualizuoja įprastai mums nematomą pramoninių rajonų tikrovę ir suteikia galimybę išgyventi ją estetiškai, kaip formų žaismą, kaip industrinį brėžinį, kaip dramatišką gamtos ir civilizacijos sankirtą, kurioje nėra žmogaus, bet regimos fundamentalios jo veiklos pasekmės.

***

Panašu, kad šis Andriaus Repšio ciklas nėra atsitiktinis. 2023 metais surengtas pirmasis „Kauno energijos“ festivalis „Transformacijos“ pasižymėjo veiksminga ir prasminga veikla, kuri suartino visuomenę su ją supančia pramonine aplinka. Įmonė atvėrė žmonėms joje slypinčius procesus, privertė įdėmiau pažvelgti į tolimus ir svetimus rūkstančių kaminų priemiesčius. 

Andriaus Repšio ciklas prasmingai įsikomponuoja į tokias „Kauno energijos“ iniciatyvas ir suteikia galimybę patirti menines formas ten, kur mažiausiai tikimės jas sutikti.

Virginijus Kinčinaitis