TADAS ČERNIAUSKAS
Šiuolaikinio meno instaliacija
PAGALBA METANT KAILĮ
Tadas Černiauskas tiek Lietuvos, tiek tarptautinei meno bendruomenei, žinomas dėl savo originalių ir provokuojančių šiuolaikinio meno projektų. Jo darbai dažnai apjungia skulptūrą, instaliaciją ir performansą, siekiant priversti žiūrovą permąstyti vizualinio meno ribas.
Petrašiūnų elektrinės aplinkos inspiruota instaliacija „Pagalba metant kailį“ kritiškai reflektuoja žmogaus santykį su gamta – o tiksliau jo norą kontroliuoti, formuoti ir „gelbėti“ net ten, kur natūralūs procesai turėtų vykti be intervencijos. Medžių krūva su nuskusta žieve veikia kaip ambivalentiškas gestas: tarsi padedama gyvūnui išsinerti iš savo senos odos, bet tuo pačiu tai ir aktas, kurio pagalba gamta yra paverčiama simboliniu, estetiškai tvarkomu artefaktu. Tai „globos“ ritualas, užmaskuojantis siekį dominuoti.
Darbas susišaukia su Bruno Latour mintimis apie gamtos tapimą kultūra – kai tai, ką laikome „natūraliu“, vis dažniau yra socialinio, technologinio ir ekonominio konstrukto rezultatas. Skusta žievė čia tampa kultūrine ženklinimo forma – žmogaus pastangos parodyti „rūpinimąsi“, nors iš tiesų įrėminama, apribojama, redukuojama.
Galiausiai, darbas tęsia dialogą su Timothy Morton mintimi apie hiperobjektus – tokias sistemas kaip klimato kaita, kurios yra per didelės, kad jas būtų galima vienareikšmiškai apibrėžti ir suvokti. Ši instaliacija nėra bandymas parodyti „gamtą“, „problemą“ ar mūsų santykį su tuo. Bet veikiau tai yra performatyvus liudijimas apie žmogaus poreikį įsiterpti, modifikuoti, sistematizuoti, apibrėžti ir taip bandyti „padėti“ – net tada, kai tai tampa žalinga.
T. Černiauskui ši instaliacija tarsi natūraliai tęsia temas, kurios svarbios jam asmeniškai – ribos tarp viešo ir privataus, tarp stebėjimo ir veikimo, tarp intymumo ir reprezentacijos: „Mane dominai, kai asmeniški, kone ritualiniai veiksmai – kaip, pavyzdžiui, rūpestis ar globa – patenka į viešą erdvę ir ima funkcionuoti kaip simboliai. Čia esanti brutali gamtinė žaliava susiduria su priverstinės tvarkos, estetikos, požiūrio reikalavimais – ir tai keičia jos prasmę. Atimamas „laukiniškumas“, atsiranda aukštis, formatas, ekspozicija. Tarsi gamtai būtų padaryta „tinkama scena“, bet kaina – jos pačios autonomija.“
Daugiau apie menininko kūrybą: http://www.tadaocern.com/